Banzai!

“Form is emptiness, emptiness is form” 

“Banzai!” has been created in a close dialogue with a legendary French electronic music composer Phil Von, who wrote the soundtrack especially for this piece, based on combination of the traditional Noh theatre elements and avant-garde dance butoh investigating the concept of freedom. 

Is there freedom to be found in the strict for centuries not changed choreography of the Noh theatre, or in the contemporary dance butoh originated in the late 50’s as an avant-garde breaking the traditional forms of expression on stage. Is there a chance to break free from butoh becoming a form?  The concept of freedom in general is under investigation, is it possible freedom from culture, tradition, nationality, gender and body-mind imposed limitations?  Human condition is the main subject matter, while examining failing attempts of self liberation. The audience is invited to follow the intimate transformations of the character to experience the shared moment of here & now. The closest Western concept to describe the mono no aware atmosphere of “Banzai! ” is the German word “Sehnsucht” representing thoughts and feelings about all facets of life that are unfinished or imperfect, paired with a yearning for ideal alternative experiences. It has been referred to as “life’s longings”; or an individual’s search for happiness while coping with the reality of unattainable wishes.

“Forma yra tuščia, tuštuma yra forma” 

“Banzai!”   šokio spektaklis sukurtas glaudžiai bendradarbiaujant su legenadriniu prancūzų elektroninės muzikos kompozitoriumi Phil Von. Šis spaketaklis apjungia tradicinę Noh teatro ir avant-gardinę butoh šokio technikas, nagrinėjant laisvės konceptą.

Ar laisvė atrandama griežtoje amžiais nesikeičiančioje Noh teatro choreografijoje ar 50-tųjų metų pabaigoje išrastame šiuolaikiniame butoh šokyje, kuris laužo visas tradicines scenos ekspresijos formas. Ar galima išvengti, kad butoh taptų forma? Iš esmės nagrinėjamas laisvės suvokimas, klausiant ar įmanoma būti laisvu nuo kultūros, tradicijos, tautybės, lyties ir kūno bei sąmonės apribojimų?

Pagrindinė spektaklio idėja, tai žmogaus prigimties nagrinėjimas, atsižvelgiant į nepasisekusias išsivadavimo pastangas. Publika kviečiama pasinerti į  čia ir dabar atmosferą sekant intymias personažo trasnformacijas.

Artimiausias vakarietiškas konceptas galintis apibūdinti mono no aware (物の哀れ)  šio spektaklio atmosferą būtų vokiečių žodis “Sehnsucht” išreiškinatis mintis ir jausmus susijusius su viskuo, kas yra nebaigta ir netobula, kartu siekiant alternatyvaus tobulybės patyrimo. Tai taip pat apibūdinama kaip laimės siekiamybė sugyvenant su neįgyvendinamų svajonių realybe.