Clash

“Clash” is a site & context specific performance created in collaboration with Panevėžys drama theatre “Menas”. The founders of Okarukas Sakurako & Phil Von especially for this project, commissioned by the Panevėžys culture council for the city’s festival, worked together with the actors of Panevėžys theatre “Menas”.

What starts as a scene from real life, where 7 tipsy party goers migrating from one party to another, stumble upon the stage to sing a signature song of one of Lithuanian famous singers, gradually the situation becomes more surreal as the audience is unexpectedly is taken hostage. The actors pin point and exaggerate the flaws of those characters with its addictions to social media, greed, vulgarity and ultimate loneliness to create a black mirror reflection of our contemporary consumerist society.  The contemporary dance enriched by butoh technique with strong presence and authentic unconventional movements captures the attention of the audience inviting them further to follow the subtle transformations of the characters.

The project is party financed by the Lietuvos Kultūros taryba.

“Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios…” – užtraukia ant scenos užsiropščiusių šventiškai nusiteikusių regis iš vieno vakaralėlio į kitą migruojančių panevėžiečių septintukas. O kas atsitinka toliau… liudininkais tampa Kultūros ir poilsio parke susirinkę žiūrovai miesto gimtadienio renginyje „Aukštaitijos sostinės gimtadienis. Panevėžiui 517. Miestas prie upės švenčia!“, “Okarukas” performanso “Clash” metu.

Tai pirmas kartas, kai nuo 2017 m. Vilniuje veikiančio šokio teatro “Okarukas” įkūrėjai Sakurako ir Phil Von bendradarbiauja su Panevėžio teatro “Menas” aktoriais specialiai renginiui sukurdami vietai ir kontekstui būdingą performansą su vietiniais atlikėjais. Aktorių meistriškai įkūnyti “Panevėžiečių septintuko” personažai savo elgesiu ir dialogų nuotrupomis bei replikomis kaip juodasis veidrodis ypač taikliai atspindi šiuolaikinę vartotojišką visuomenę su visomis priklausomybėmis nuo socialinių tinklų, pavydu, godumu, gašlumu bei vulgarumu ir neišvengiama vienatve. Pateikiama lyg iš realaus gyvenimo į sceną perkelta situacija, kuri nuo įprastos ir gerai atpažįstamos palaipsniui tampa vis labiau neįtikėtina ir siurealististinė, o šių aplinkybių įkaitais tapę žiūrovai virsta tolimesnių personažų transformacijų liudininkais. Istorija apie antropoceno eros žmogaus prigimtį ir būtį pasakojama poetiška judesio ir muzikos kalba, o šiuolaikinis šokis praturtintas butô technikos kuriamai atmosferai suteikia savotišką etstetiką ir intensyvumo užtaisą.