Corsonor

“Corsonor ” is a piece created in a close dialogue between visual artist and performer Sakurako & music composer Phil Von. The various sounds produced by the body of the dancer were recorded by very sensitive microphones and later treated, while the dancer was reacting t the sound track by the moments and the composer due to those movements was further altering and creating a sound track.  This way the piece was contracted and later the concept and costume appeared.

The piece is about an internal struggle of every individual between one’s mental constructions and the emotional responses to that, balancing at the edge of sanity. What are the voices we have ongoing silent dialogues with?  Do our deepest emotions of fear, despair or euphoric joy have anything to do with the reality as it is or any external stimuli? Is insanity just an intensified manifestation of the human condition, which we experience daily? The piece was performed in Paris, Amsterdam & London.

Photography

Fabrice Pairault, Théâtre du Temps & Le Cube , Paris, 2016

“Corsonor” (prancūziškai fonetiškai Corps Sonore )

yra glaudaus bendradarbiavimo tarp  šokėjos ir  kompozitoriaus pavyzdys. Tai  Sakurako ir Phil Von menininės rezidencijos Château Éphémère, Paryžiuje vienas iš meninių tyrimų rezultatų.  Pirmiausia Phil Von įrašydavo garsus, kuriuos skleidė šokėjos kūnas improvizuojant labai jautrių mikrofonų pagalba, vėliau kiek redaguotas garso takelis tapdavo šokėjos improvizacijos stimuliu, o kompozitrius reaguodamas į judesius toliau redagavo ir kūrė garso takelį. Tokiu būdu buvo sukurtas judesys ir garsas, o konceptas ir  kostiumas  atsirado pokalbių kūrybinio proceso metu. 

“Corsonor” nagrinėja ribą tarp to kas yra normalu ir priimtina viuosmenėje ir kas lieka už normos ribų. Jeigu suaugęs žmogus garsiai kalbasi pats su savim tarkim viešajame transporte, tai yra  interpretuojama kaip sutrikimas, nukrypimas nuo nrmos, tuo tarpu tyliai tai daromi visi ir eveik visada. Todėl klausiama kas yra mūsų prigimtis ir kada norma tampa nukrypimu ir beprotybe ir kas tai nusprendžia. 

Kiek mūsų didžiusios baimės, džiaugsmas ir  liūdesys iš tikrųjjų turi sąryšio su tikrove, tokia,  kokia ji yra, ir su išoriniu stimuliu ir kiek tai mūsų vaizduotės vaisius?  Tai darbas apie visų mūsų kovą su mūsų sąmonės konstrukto ir  emocinio atsako į tai, ant ribos tarp normos ir beprotybės. 

Darbas buvo pristatytas Paryžiuje, Londone ir Amsterdame. 

Fotofrafija

Fabrice Pairault, Théâtre du Temps & Le Cube , Paryžius, 2016